Kai atsirado COVID-19 epidemija (greitai virusi tikra pandemija), kilo viena labai didelė problema – rizika, kad liga užsikrės ligoninių darbuotojai ar pacientai. O nuo ko užsikrės – aišku, vieni nuo kitų. Kaip visą tai suvaldyti?

Paskaitę šitą straipsnį, pamatysite, kad procesų valdymas netgi ligoninėje yra procesų valdymas. Ir tai nėra gydymas, ir tai nėra gydytojų kompetencija. Tai tiesiog procesų valdymas.

Koronavirusas COVID-19

Šitas bjaurus virusas nužudė milijonus žmonių ir sujaukė begalės ligoninių procesus.

Pradžioje, prieš nagrinėdami procesus, pasižiūrėkime į faktinius duomenis. O faktologija yra gana nesudėtinga, bet labai vienareikšmė, tad ja pasiremti galima pakankamai patikimai.

Trys COVID-19 pacientų rūšys

Pirmiausiai įvardinkime, kad vykstant COVID-19 pandemijai, ligoninių procesų valdymas turi būti reguliuojamas pacientus, tiksliau, pagal jų būklę. Čia pirmiausiai ir įvardinkime, kad yra trijų rūšių pacientai:

  • Žinomai užsikrėtę COVID-19
  • Žinomai neužsikrėtę COVID-19
  • Nežinomi, ar užsikrėtę, ar ne

Labai dažna daroma klaida – pacientai suskirstomi tiktai į dvi grupes, į užsikrėtusius ir neužsikrėtusius, bet jei yra toksai skirstymas, tada nežinomi yra per skubiai priskiriami neužsikrėtusiems ir tada užsikrečia patys. Gaunasi taip, kad apsauga nesuveikia.

Kita problema su nežinomais pacientais – ta, kad jiems gali būti nenorima teikti pagalbą, kol neišsiaiškinta, ar jie užsikrėtę, ar neužsikrėtę, todėl vėlgi jie pernelyg skubotai gali būti priskirti neužsikrėtusiems. Arba, dar blogiau, pagalba gali būti užvėlinta. O kadangi pagalbos stengiamasi neužvėlinti, tai ir gaunasi, kad iki galo neištirti pacientai pakliūna į žalią zoną.

Bendrai, skirstymo į tiktai dvi spalvines zonas (žalią ir raudoną) pasekmė – ligoninėse įvykstantys užsikrėtimai, nes apie jokią saugą, apie jokią infekcijų kontrolę kalbėti turbūt neįmanoma, kai gali būti permaišyti užsikrėtę ir neužsikrėtę pacientai.

Būtent nežinomi pacientai reikalauja daugiausiai dėmesio – nes juos reikia saugoti vienus nuo kitų, kad nekiltų užsikrėtimo rizikos. O jų būsena pirmomis dienomis gali būti labai kritinė, neretai reklajaujanti pagalbos per minutes ar dar greičiau.

Trys ligoninių zonų spalvos: raudona, žalia ir geltona

Taigi, reiškia, kad turi būti trys pacientų užsikrėtimo statusai ir trys skirtingos ligoninių zonos:

  • Raudona zona – žinomai užsikrėtę pacientai. Jų galima neskirti vieno nuo kito, nes jie visi ir taip užsikrėtę.
  • Žalia zona – žinomai neužsikrėtę pacientai. Jų vėlgi galima neskirti vieno nuo kito, nes jie ir taip visi neužsikrėtę.
  • Geltona zona – nežinomi, ar užsikrėtę, pacientai. Juos reikia skirti vieną nuo kito ir guldyti į atskiras palatas, nes jie nežinomi.

Jei pacientas atvežamas skubios pagalbos, pagalba jam turi būti teikiama iškart, o tai reiškia – anksčiau, nei bus išaiškinta, ar jis užsikrėtęs, ar neužsikrėtęs. O tai reiškia, kad jis pirmiausiai turi būti priskirtas geltonai zonai. Skubi pagalba tokiais atvejais saugiai turi būti teikiama geltonojoje zonoje ir tik paskui žiūrima, ar jis užsikrėtęs, ar neužsikrėtęs.

Ir jau tik išbuvęs kažkurį laiką geltonoje zonoje, po testų rezultatų ir išsiaiškinimų apie užsikrėtimą, jis turi būti perkeltas į raudoną ar žalią zonas.

Geltonos zonos yra sudėtingiausios ir svarbiausios

Labai svarbu: esminis, sudėtingiausias valdymas slypi būtent geltonojoje zonoje – tenai didelis naujų pacientų srautas, ten pacientus tenka sustiprintai saugoti vienus nuo kitų, ir tenai netgi nelabai įmanoma jiems pagalbą teikti pilnais mastais, nes jie tik paskui bus perkelti į specializuotus skyrius, kurie galės vykdyti sudėtingesnį gydymą.

Pakankamai tipinė klaida – kai ligoninės ignoruoja geltonas zonas ir sukuria tiktai žalias ir raudonas, arba geltonas zonas sukuria labai mažytes. Pvz., mums žinomas atvejis, kai viena iš didžiauslių Lietuvos klinikų geltonai zonai paskyrė berods 4 palatas. Turint omeny, kad teoriškai pacientams turi būti daromi du testai su dviejų parų tarpu, tai reiškia, kad ligoninė pajėgi per parą priimti vos porą naujų ligonių.

Išties geltona zona turi būti labai didelė, nes būtent nuo geltonos zonos pajėgumo priklauso ir visos ligoninės pajėgumas. Maža geltona zona reiškia arba mažą ligoninės pajėgumą, arba atvejus, kai ligoniai negauna pagalbos, arba atvejus, kai užsikrėtę pacientai perkeliami į žalius skyrius.

Trumpai tariant, pilnavertis ir saugus pacientų atskyrimas be gerai organizuotų geltonų zonų tampa neįmanomu.

Šliuzinės zonos – skiriamosios zonos

Dar vienas niuansas yra toks: gerai veikiančios zonos turi veikti gerai. Tai reiškia, kad darbuotojai, kurie priskirti raudonai zonai ir yra su raudonos zonos apranga (galimai užkrėsta) neturi teisės būti žaliame ar geltoname skyriuje. Bet raudoname skyriuje darbuotojai neturi teisės nusirengti aprangos. Tai reiškia, kad procedūriškai tas spalvines zonas atskirti įmanoma tiktai vienu būdu – įrengiant tarpines, šliuzines zonas.

Kol kas neteko matyti, kad būtų įrengiamos šliuzinės zonos, kuriose darbuotojai galėtų saugiai persirenginėti, nekeldami pavojaus nei sau, nei aplinkiniams. Jei tik yra šliuzinės zonos, visi gali saugiai pereidinėti tarp skirtingų zonų. Bet jeigu jų nėra – tai arba kuriamas jų ekvivalentas su klaidingais žymėjimais (pvz., persirenginėjimui paskiriama žalios ar raudonos zonos dalis), arba būna bardakas, kur kas ką nori, tas tą daro.

O kas gaunasi, kai visos spalvinės ir šliuzinės zonos veikia taip, kaip reikia? Ogi paprastas dalykas – pacientai neapsikrėčia, darbuotojai neapsikrėčia, visi pagalbą gali gauti laiku, viskas visiems yra akivaizdu ir tiesiog visiems viskas aišku. Štai ir viskas.