Jei nori gerai sutvarkyti procesus įmonėje, turi gerai juos suprasti. Daug geriau suprasti, nei bet kas kitas. O tai reiškia, kad reikia domėtis ir tokiomis temomis, kurios nebūtinai tiesiogiai susiję, o kartais dar ir gerokai keistesnės, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio, bet visvien labai svarbios. Viena iš tokių temų – tai darbuotojų psichinė sveikata, darbingumas, jo gerinimo būdai.

Taigi, čia yra daug psichologijos, psichoterapijos dalykų, tačiau yra ir kai kurių keistenybių. Viena iš keistenybių – tai, kiek žmonėms reikia miego, kiek jie to miego gauna ir kokios problemos iš miego trūkumo. Supratimas apie tai leidžia geriau suprasti ir tai, kaip galima organizuoti darbuotojų darbo ciklus.

Dviese miega

Albert Anker paveikslas, tapytas 1895 metais. Miegas yra ta būsena, kuri daugeliui atrodo švaistymu, tačiau išties be miego mes galime lengvai tapti bepročiais.

Taigi, daugybę metų miegas atrodė kaip ir tokia sritis, kur lyg ir viską visi psichologai žino, ką galima žinoti, o ko nesigauna žinoti – tai matyt ir nesigaus sužinoti. Todėl dešimtis metų miegas buvo tyrinėjamas gana paviršutiniškai, gal dažniau kaip tokia sritis, kur stebimas įvairių vaistų veikimas.

Daugelis teiginių apie miegą atrodė savaime aiškūs – pvz., kad žmogui pakanka 8 valandų miego per parą, ar kad dėl psichikos sutrikimų miegas sutrinka ir todėl, pvz., nemiga reiškia, kad kažkas negerai.

Tiktai prieš kelis dešimtmečius kai kurie iš psichologų bei neuromokslininkų ėmė uždavinėti kardinalų klausimą: ar išties žmogui pakanka tiek miego, kiek sakoma?

Kiek išties reikia miego per parą?

Paaiškėjo, kad ne taip jau paprasta nustatyti, kiek miego reikia žmonėms: visi mes priprantame miegoti tam tikru režimu, priprantame prie to, kada keltis, kada eiti miegoti, ir negana to, mūsų elgesį netiesiogiai dar pareguliuoja ir aplinkiniai, pvz., šeimos nariai, kurie irgi turi tam tikrus miegojimo įpročius.

Mokslininkai, pamatę, kad ne taip jau paprasta, išvežė kelių dešimčių savanorių grupę kažkur į Norvegiją, už poliarinio rato. Kad nebūtų Saulės sukuriamo paros ritmo. Savanoriai neturėjo galimybės skaityti laikraščius, negalėjo klausyti radijo ar matyti TV ir dar daugiau, buvo nustatytos tam tikros taisyklės – atskiri nameliai visiems, kad nei vienas negalėtų žadinti kitų, o bendravimas irgi negalėtų sukelti uždelsimo eiti miegoti.

Esant tokioms sąlygoms, po kelių mėnesių visų žmonių miegas normalizavosi ir paaiškėjo, kad miegame mes visai ne taip, kaip galvojame – pasirodo, vienam žmogui reikia maždaug 10-11 valandų miego per parą, ir negana to, miegojimas vyksta dviem etapais po maždaug 4-6 valandas su pusvalandžio-valandos pertrauka tarp dviejų pamiegojimų.

Panašų miego ciklą patvirtino ir keli kiti tyrimai, pvz., daryti nuo civilizacijos atskirtose Afrikos gentyse ar su kitais eksperimentų dalyviais.

Juk ir patys greičiausiai pastebėjote, kad savaitgaliais ar per atostogas esate linkę pamiegoti ilgiau. Tai ne dėl to, kad atostogos ar savaitgaliai sukeltų mieguistumą. Tiesiog miego reikia išties daugiau.

Iš kur atsirado 8 valandų darbo diena ir 8 valandų miego norma?

O štai čia kyla klausimas, iš kur tada tasai įsitikinimas, kad žmonėms pakanka 8 valandų miego? Ogi pasirodo, kad iš ankstyvosios pramoninės revoliucijos, ir bene labiausiai – iš Henry Ford konvejerio.

Reikalas tas, kad įvairūs pramonininkai stengdavosi kuo labiau išnaudoti darbuotojus, tačiau 12 valandų darbo dienos nelabai gaudavo. Taigi, gamyklos dirbdavo, pvz., dviem pamainom po 9,10 ar (retais atvejais) 11 valandų. Dažniausiai gaudavosi taip, kad kokias 4 valandas per parą būdavo gamyklos prastova, o kitą laiką – dvi pamainos. Organizuoti darbo slenkančiomis pamainomis ar dar kaip nors nesigaudavo.

Ir štai 1914 metais Henry Ford ėmė ir sugalvojo, kad nėra čia ko bandyti iš darbuotojų išspausti papildomas darbo valandas, o geriau yra tiesiog darbą organizuoti trim pamainom. 24 valandos dalinasi iš 8, taip gaunasi trys pamainos. Ir tada darbuotojai, jei nori, gali dirbti po pamainą į parą, o jei labai reikalas prispaudžia – tai ir dvi pamainas, o likusias 8 valandas miegoti.

Iš tokio paros dalinimo ir kilo nusistovėjęs įsitikinimas, kad 8 valandų pakanka miegui. Tiesiog taip gamyklų konvejerius galima buvo užkrauti darbu.

Įsitikinimas apie 8 valandas, reikalingas miegui, nepagrįstas jokiais tyrimais, dar daugiau, 8 valandos yra nepakankamas miego kiekis, kuris daugeliui žmonių sukelia lėtinį pervargimą. Pakankamas miego kiekis yra maždaug 9-11 valandų.

Modernesni miego tyrimai

Apie 1990 metus atsirado pirmi pakankamai platūs miego tyrimai, kurie parodė, kad miego trūkumas sukelia maninę fazę (neadekvataus sužadinimo būseną) žmonėms, turintiems polinkių į bipolinį sutrikimą. Iki tol psichiatrai manė, kad nemiga – tai tiesiog maninės ar hipomaninės fazės simptomas. Paaiškėjo, kad atvirkščiai: būtent miego trūkumas sukelia tokią maninę būseną.

Bandymuose sutikusiems dalyvauti pacientams leisdavo miegoti vos po 5-7 valandas per parą ir jau po kelių parų visiems (o kai kuriems – jau ir po pirmos paros) prasidėdavo neadekvataus sužadinimo simptomai. Ir kaip priešingybė, kiti bandymai parodė, kad jei pavykdavo pacientus priversti miegoti perteklių laiko, jie pereidavo į depresinę būseną.

Vėliau tyrimai parodė, kad miego trūkumas sukelti gali ir psichozes, ir dar daugiau, kad tos psichozės labai primena schizofreniją. Įdomiausias dalykas buvo tai, kad netgi visiškai sveiki žmonės, kurie per parą laiko miegodavo vos 4-5 valandas, jau po pirmos tokios miego trūkumo nakties rodydavo kai kurias testų reakcijas (neadekvatūs užvėlinimai, sustiprinimai, reakcijos į nesamus dirgiklius), būdingas schizofrenijai, tačiau patys savo elgesyje ir būsenoje visiškai nepastebėdavo jokių sutrikimų.

Būsena blogėdavo, jei miego trūkumas tęsdavosi ilgiau, o po savaitės tokios miego deprivacijos žmogus jau pasidarydavo visiškai nepajėgus nei spręsti kūrybinių užduočių, nei logiškai mąstyti, nei orientuotis kintančiose situacijose. Dar įdomiau, kad nors visi aplinkiniai pastebėdavo, kad žmogaus elgesys ir mąstymas pakito, pats žmogus savo pokyčių nepastebėdavo ir nepajusdavo visiškai.

Dar vėliau, kiti tyrimai, daryti su magnetinio rezonanso įranga, parodė, kad nuo miego trūkumo išties atsiranda smegenų sužadinimo pakitimai, būdingi būtent schizofrenijai.

Taigi, ne miego sutrikimai kyla dėl psichikos sutrikimų, o atvirkščiai – psichikos sutrikimai neretai kyla dėl banalaus miego trūkumo.

Kas nuostabu – paaiškėjo, kad pakankamai padidintas miego kiekis ir per gana neilgą laiką sutvarko nemigos sukeltas problemas, ir netgi schizofrenija sergantiems žmonėms palengvina jų būseną.

Miegas ir darbas

Labai svarbu suprasti, kad darbuotojai turi išsimiegoti ir pailsėti. Taigi, jei darbuotojai nepamiega – greičiausiai, kad jų darbo našumas ne kyla, o tiktai krenta. Gaunasi taip, kad darbuotojas sėdi darbe nuo ankstyvo ryto iki išnaktų, o darbo padaro smarkiai mažiau, nei kažkas, kas netgi 8 valandų ofise neišbūna.

Dirbti galima ir nestandartiškai, tačiau būtina, kad visi darbuotojai gautų miego tiek, kiek reikia. Galima turėti kuo įvairiausius darbo grafikus, tačiau miego turi būti pakankamai.

Toksai supratimas yra tapęs pagrindu kai kurioms modernesnėms, ekstremalaus darbo organizavimo praktikoms, pvz., tokioms kaip ekstremalus programavimas: čia galima dirbti sesijomis po 12-14 valandų, bet reikia daryti ir pertraukas giliam išsimiegojimui. Bendras programuotojų našumas dėl to gali būti labai stipriai padidintas, tačiau tik su sąlyga, kad vienos paros miego trūkumą jie pilnai papildys kitos paros persimiegojimu, o paskui dar ir bus sugrąžinti į tinkamą darbo ciklą.

Pratura teikia procesų gerinimo paslaugas įvairiose srityse - projektų valdymo, tiekimo, pardavimų, gamybos, klientų aptarnavimo ir kt..

Susisiekite su mumis ir mes jums padėsime pagerinti procesus jūsų įmonėje: