Mes neretai pasakojame tokį vadybinį anekdotą apie kavą ir kavos aparatą. Tiesą sakant, taip dažnai jį pasakojame, kad jis jau tapo mūsų įmonės dalimi. Ir jei jau taip, tai kava irgi tapo mūsų įmonės dalimi. Štai todėl, matyt, reikia ir apie kavą parašyti straipsnį. Tiksliau, apie kavos rūšis ir kokybę, nes juk kokybės valdymas – viena iš procesinio valdymo sričių.
Kavos pupelės būna pakepinamos, tik tada jos įgauna visą aromatą.
O kavos rūšių išties yra labai nedaug – tiktai dvi. Viena yra arabika (arabica), o kita – robusta.
Kavos rūšys – robusta ir arabika
Arabika yra švelni, aromatinga, turinti daug subtilumų, mažiau kofeino ir labai maloni, gaunama iš Coffea arabica kavamedžio pupelių. Paprastai, kai kalbame apie gerą kavą, tai kalbame apie arabiką. Arabika yra tokia kava, kuri daugeliui yra tapusi tiesiog kavos sinonimu.
Robusta yra grubi, stipraus ir aštroko, sunkoko kvapo, gerokai stipresnė ir daug daug pigesnė. Maža robustos kaina susijusi su tuo, kad robustos augalas yra kitas – Coffea canephora (Coffea robusta), kuris daug atsparesnis prastam orui, neišrankus dirvožemiui ir ne taip puolamas kenkėjų.
Robustos skonis yra tiek grubesnis ir prastesnis, nei arabikos, kad nepaisant visų galimybių tą robustą auginti plačiau, visvien 60% pasaulio kavos pardavimų sudaro arabika. O robusta sudaro tik 40%.
Dėl mažos kainos daugelis nesąžiningų kavos pardavėjų prideda robustos į arabiką, užrašydami ant pakelių, kad tai yra 100% arabika. Tačiau pridėtą robustą būna labai lengva atskirti – pakanka vos kelių procentų, kad kavos kvapas jau pasikeistų, o pridėjus kokį penktadalį, dominuoti ima robustos skonis ir kvapas.
Kita vertus, yra pora kavos rūšių, kur robusta yra būtinybė: viena – tai espresso, kuriai robusta suteikia stiprumą (daug kofeino) ir paaštrina skonį. Kita – tai vietnamietiška kava, kuri per gana trumpą laiką tapo tradicine. Ta kava verdama iš didelio kiekio robustos, kuri filtruojama ir maišoma su labai daug kondensuoto pieno su cukrumi. Gaunasi gana specifinis, labai saldus ir kvapnus gėrimas, kuris skanesnis būtent su robusta, o ne su arabika.
Visgi dauguma kavos gėrimo rūšių ruošiamos vien iš arabikos, o robusta tik pagadintų tų kavų skonį.
Anekdotas apie gerą kavą
Ta proga papasakosime dar vieną vadybinį anekdotą apie kavą ir jos kokybę.
Prieš šimtą su viršum metų, dar cariniais laikais, Vilniuje gyveno vienas žydas, kuris turėjo kavinę. Kavinės jau tuo metu buvo nepaprastai populiarios, ir Vilnius buvo bene labiausiai kavą vartojantis miestas tų laikų carinės Rusijos imperijoje. Taigi, kava čia būdavo gera. Tačiau to žydo kavinėje kava būdavo išvis ypatinga, tiesiog visiškai neeilinė.
Kava buvo tokia gera, kad jis ją pardavinėjo vos ne dvigubai brangiau, nei kiti, ir visvien prie jo kavinės beveik nuolat būdavo eilė, nes žmonės netilpdavo į vidų. Problema buvo viena – tasai senukas niekam neperdavinėjo kavos recepto, nei samdytiems darbuotojams, nei giminėms, netgi savo vaikams. Pats visada ruošdavo kavą.
Giminės, kad ir kiek prašydavo, recepto negaudavo. O žmonės nuo tos kavos ėjo iš proto.
Deja, ėjo laikas, senukas seno, visai suseno ir atgulė. Kavinė neatsidarė. Jis susikvietė artimiausius gimines prie savo lovos, kurioje gulėjo, ir tarė:
– Jaučiu, kad aš greitai mirsiu. Ilgai viriau geriausią kavą ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Jūs matote, verslas klesti, pinigų pilna, nors aš kavą virdavau vienas. Bet dabar aš mirštu ir verslą teks perimti jums. Todėl aš jums perduosiu tą kavos receptą. Jis labai paprastas, bet jo laikytis būtina visada visada, ir niekada niekam jo neišduokite.
Visi giminės suprato, kad dabar jau bus. O senukas tarė:
– Receptas labai paprastas, pagal tūrį, 1 daliai kavos pilamos 2 dalys vandens. Tačiau yra viena paslaptis: niekada, nesvarbu kaip smarkiai norėtųsi, visiškai niekada netaupykite kavos.
Ir tuos žodžius taręs, senukas numirė.
Legenda sako, kad nei vienas iš giminių nesugebėjo virti kavos taip, kaip tas senukas – visi pradėjo taupyti, tikėdamiesi, kad taip daugiau uždirbs. Ir kava jiems nesigaudavo. Taigi, klientai ėmė vaikščioti kitur ir verslas neišsilaikė.
Istorijos moralas yra elementarus – jei bandai sutaupyti, neduodamas klientui kokybės, prarandi verslą. Bet susilaikyti nuo to sutaupymo kartais yra beveik neįmanoma. Todėl prasideda maži pataupymai („klientas šito nepajus”), o paskui jie dauginasi, dauginasi, kol galų gale produkto pardavimai žlunga. Prasčiausia yra tai, kad davęs klientui blogą kokybę, paskui jau neįtikinsi, kad ta kokybė vėl bus gera. Taigi, procesas būna negrįžtamas.
Linkime jums geros kavos 🙂
Pratura teikia procesų gerinimo paslaugas įvairiose srityse - projektų valdymo, tiekimo, pardavimų, gamybos, klientų aptarnavimo ir kt..
Susisiekite su mumis ir mes jums padėsime pagerinti procesus jūsų įmonėje:
Parašykite komentarą